
Veiksmas tęsiasi ten pat, kur ir pasibaigė I knygoje. Rolandas su Edžiu vieni paplūdimyje, į kurį naktį išropoja plėšrieji vėžiagyviai. Kai galima suprasti iš pavadinimo, šioje knygoje Rolandas žengia per dar dvejas stebuklingas duris su tikslu sutelkti tris žmones, kurie jam padėtų nusigauti prie Tamsiojo bokšto.
Lyginant visus tris atvejus: Edį, Odetą/Detą/Suzaną ir Džeką, Edis buvo pats lengviausias atvejis, nors su juo Rolandas užtruko ilgiausiai. Pirmojoje knygoje buvo aprašyta, kaip Rolandas bendravo su Edžiu, kaip padėjo jam išsisukti iš labai keblios ir pavojingos situacijos ir pamažu įgavo jo pasitikėjimą. Rolandas jį gerbė, tad leido jam pačiam pasirinkti, ar nori keliauti į Rolando pasaulį ir amžiams ten pasilikti.
Viso to neturėjo nei Odeta, o juolabiau Džekas. Odeta į Rolando pasaulį pateko vos po kelių minučių, kai jis peržengė duris į jos sąmonę. Na o Džekui susidūrimas su Šauliu baigėsi tragiškiausiai. Buvo atsakyta į vieną klausimą: vyras juodais drabužiais išpranašavo mirtį, tačiau ne Šaulio, paaiškėjo, kad ta mirtis turėjo būti Stumdytojo, t. y. Džeko. Jo mirtis sujungė Odetą su Deta ir taip atsirado Suzana.
Knygos gale skaitydama apie Rolando įsivaizdavimus, kas galėjo nutikti Edžiui kol jo nebuvo, pirmą kartą išsigandau, kad Edžiui taip ištikrųjų taip nutiko. Gerai, kad tai nebuvo tiesa, na bet naujas potyris buvo. Gana keista, nes niekad taip nesijaučiau skaitydama knygą :D.
Knyga baigiasi gana ramiai, knygos veikėjams jaučiantis gana saugiai. Nors beveik visi klausimai, iškilę perskaičius I knygą, išliko, bet kelionė į Tamsųjų bokštą tęsiasi, tad viską sužinosiu perskaičiusi kitas dalis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą