Filmas labai daug nesiskyrė nuo knygos, na aišku, daug ko nebuvo paminėta, bet čia jau taip visada gaunasi su filmais ir geriau pagalvojus, nereikia visko pavaizduoti kaip knygoje: juk filmas tai tam tikra knygos interpretacija, tad režisierius ir susitelkia į jo manymu svarbiausius įvykius ir detales. Dažniausiai jei man patiko vienas, tai patiks ir kitas (turiu omeny knygą ir jos ekranizaciją), tačiau šiuo atveju knyga man buvo ženkliai įdomesnė."Andželos pelenai" - tai atsiminimų trilogijos pirmoji knyga. Knygoje aprašoma labai sunkus airių šeimos gyvenimas, pagrindinis veikėjas yra vyriausias sūnus Frank'as. Turiu pripažinti, kad būtent pirmoji knyga man buvo įdomiasia, tubūt dėl to, kad čia aprašomas Frank'o sunkiausias gyvenimo etapas ir visa tai pasakoja augantis vaikas su savo besikeičiančiu požiūriu į pasaulį (jaučiamas šioks toks naivumas ir vaikiškas smalsumas, o dar tie paprasti ir kartais atrodo, kad kvaili klausimai kartais sukeldavo šypseną). Tėvas girtuoklis tad vaikams lieka tik motina, kuri ne tik turi rūpintis buitimi, bet dar ir galvoti, kaip išmaitinti, bent minimaliai aprengti savo vaikus ir išlaikyti stogą virš galvos praktiškai iš nieko. Tačiau kad ir kaip būtų, galima pajausti, kad tėvas tikrai myli savo vaikus, tik viskam koją kiša tai, kad jis yra nepagydomas alkoholikas. Tai retais blaivybės etapais jis šiltai bedrauja su savo vaikais, pasakoja jiems įvairias istorijas, rūpinasi jais. Tai galima pajusti ir filme.
Labai skurdi vaikystė ir sesers bei dviejų brolių netektis užgrūdino Frank'ą, jis užaugo darbščiu vyru, kuris būdamas dar tik paauglys didžiavosi, kad turi darbą ir namo gali parnešti bent šiek tiek pinigų, kai tuo tarpu jo bendraklasiai ir draugai lankė mokyklą.
Labiausiai man patikusi knygos vieta buvo, kai motina vaikams leido nuo namo sienos nuplėšti vieną lentą tam, kad galėtų užsikurti ugnį, po jos sekė dar viena lenta ir dar viena, kol galiausia nebeliko sienos, skyrusios du kambarius. Ir nors motina prisakė vaikams, kad sijų jie neliestų, nes jos prilaiko visą namą, maži vaikai jos nepaklausė ir galiausia sugriovė visą namą. Situacija gana juokinga, bet tuo pačiu ir pilna skurdo. Šeima tokia neturtinga, kad net neturi anglių, kad galėtų išsivirti arbatos.
Tokios istorijos, ypač kai jos yra tikros, yra labai vertigos, jos mums primena, kad kartais mūsų problemos nėra tokios jau didelės ir gyvenimas nėra toks jau sunkus. Aš manau, iš tokį sunku gyvenimą gyvenusių žmonių mes turėtume imti pavyzdį Tai yra kova už būvį, o mes turėdami maisto, drabužių ir stogą virš galvos ir galimybes mokytis ir tobulėti dar randame dėl ko skūstis.
Pakalbėjau daugiau apie knygą nei apie filmą, bet viskas ką pasakiau apie knygą tinka ir filmui, tad ir nebesikartosiu.
Trumpas filmo aprašymas(šaltinis:http://kinozona.obuolys.lt/kinozona/filmas/288/):
1935-aisias, kai daugeliui airių šeimų buvo įprasta išvykti
į Ameriką, nuskurdusi Makurtų šeima pasielgia priešingai. Po dukrytės mirties
Andžela ir jos bedarbis alkoholikas vyras Malachis iš Niujorko persikelia
gyventi į Airiją.
Šaltai sutikti katalikiškos Andželos šeimos, jie įsikuria
Korke, tačiau jų svajonės apie “rožinę” ateitį išgaruoja, kai tėvas niekaip
negali susirasti darbo, o vaikai miršta vienas po kito…
Treiler'is:
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą