„Žemaitėjė – mona meilė”

Naršydama puslapyje knygos.lt pamačiau Algimanto Aleksandravičiaus nuotraukų albumą "Žemaitėjė - mona meilė" ir prisiminiau, kad praeitais metais Šiaulių dailės galerijoje buvo surengtas šios knygos pristatymas. Tada supratau, kad yra ženkliai įdomiau, kai pats autorius pristato savo nuotraukas. Na bent jau A. Aleksandravičius papasakojo tikrai įdomių istorijų apie jo įamžintus žmones, kaikurios buvo net gana juokingos. Dabar jau kiek sunkoka prisiminti, bet viena vistiek atsimenu. A. Aleksandravičius norėjo nufotografuoti tolumoje esantį pastatą, kai prie jo priėjo vienas senas žmogelis ir paprašė, kad jį nufotografuotų. Kol fotografavo, autorius pabendravo su žmogumi, šis jam pasakė, kad tai jo namai matomi tolumoje (o tai buvo ne šeip lūšnelė, o gana didelis pastatas). Dabar gerai nepamenu, o ir nelogiška šiek tiek atrodo, bet kiek pamenu, tai autorius paklausė ar senolis ten gyvena vienas, o šis jam atsakė, kad vienas. Autoriui pasirodė keista, kad tokiame name jis gyvena vienas, prieš senoliui atsakant į klausimą, autorius galvojo, kad galbūt jis ten gyvena su savo vaiko šeima. Galiausiai pasirodė, kad tai senelių namai. Žinoma gal dabar neskamba labai juokingai, tačiau kai autorius pasakojo buvo visiškai kitaip.

Visos istorijos mane labai sužavėjo, o ir nuotraukos tikrai labai geros, mano nuomone, ypač portretai, ir dar mano skonio. Džiaugiuosi, kad sužinojau apie tokį fotografą.

Jei sudominau apsilankykite fotografo svetainėje, kurioje pateikiami ir garsių žmonių portretai:

http://www.algisphoto.lt/

Tamsta mokytojas

Pradėjau skaityti šią knygą tik dėl to, kad turėjau ją parsisiuntusi su kitom pdf formato knygom. Gal būt jei būčiau pasidomėjusi apie ką ši knyga, būčiau sužinojusi, kad tai trečoji Frank McCourt autobiografinė knyga. Pirmoji knyga yra "Andželos pelenai", tuo pačiu pavadinimu pastatytas ir filmas, o antroji dalis - "Tataigis".

Knygoje aprašoma autoriaus jaunystė nuo tada, kai autorius pradėjo dirbti mokytoju. Mano nuomone knygos pradžia yra įdomiasia, nes joje autorius aprašo savo darbą mokykloje. Autorius aprašo, kiek daug pastangų jis įdėjo siekdamas suvaldyti mokinius, trokšdamas būti pavyzdiniu mokytoju, tačiau realybė pasirodė daug sunkesnė ir Frank susitelkia tik į netradicinius mokynių sudominimo būdus, nors jie ir nebūdavo tūriningi informacija. Knygoje aprašyta ne viena kuriozinė ar šiaip juokinga vieta, mano nuomone, tai knygą padaro įdomia.


Pati jau baigusi mokyklą drįstu teigti, kad šią knygą turėtų perskaityti visi mokiniai, ji tikrai padėtų įsijausti į mokytojo darbą, suprasti jų pastangas kiekvieną dieną sudominti savo pamokomis mokinius. Iš kitos pusės knyga yra vertinga ir mokytojams, joje pateikiami kaikurie metodai, kurie sudomina mokinius, tik bėda ta, kad tie metodai negalėtų būti naudojami mūsų mokyklose, tačiau pritaikius mūsų mokykloms, pamokas tai padarytų tikrai įdomiasnes.

Knygos aprašymas (šaltinis: http://www.manoknyga.lt/knyga/tamsta-mokytojas.html#.Vi_1KrcrLIU)

Franko McCourto (g. 1930 m.) atsiminimų trilogija „Andželos pelenai“, „Tataigis“ ir „Tamsta mokytojas“ – Amerikoje gimusio airio gyvenimo epopėja. „Tamsta mokytojas“ – paskutinė trilogijos dalis, kurioje autorius su nepakartojamu humoru aprašo savo pedagoginę karjerą. Pradėjęs mokytojauti nuo dvidešimt septynerių, įvairiose Niujorko mokyklose ir koledžuose jis praleido daugiau nei trisdešimt savo gyvenimo metų. 1976 m. McCourtui buvo suteiktas Metų mokytojo vardas.

Įžūlūs ir abejingi mokiniai ir prislėgti mokytojai, alkoholis ir Niujorko airių kompanija, noras perduoti mokiniams pasaulinės literatūros subtilybes, kai jiems labiau praverstų sugebėjimas taisyklingai ištarti paprasčiausią sakinį, asmeninio gyvenimo problemos ir gyvenimo prasmės paieškos – visa tai sudaro iš pirmo žvilgsnio tipišką McCourto kasdienybę. Netipiškas yra humoro jausmas, priverčiantis skaitytoją šypsotis net liūdniausių autoriaus gyvenimo įvykių akivaizdoje.

Aukso žirgas/ The golden horse (2014)

Naudojuosi proga nueiti į nemokamus renginius, paskaitas, seminarus ir panašiai. Ir štai man už akių užliuvo palaktas, skelbiantis, kad spalio 26 d. Šiaulių universiteto centrinėje bibliotekoje bus rodomas animacinis filmas "Aukso žirgas". Pamaniau nueisiu ir pažiūrėsiu.

Ir tikrai nenusivyliau. Animacinio filmo scenarijaus pagrindu buvo pasirinkta latvių literatūros klasiko Janio Rainio pjėsė "Aukso žirgas", parašyta 1911 metais. Vienas iš filmo ražisierių yra šiaulietis Valentas Aškinis. Filme begalė įvairių pasakų motyvų, tokių kaip trys broliai (du labai bjaurūs ir savanaudžiai ir jauniausiasi labai geras ir užjaučiantis), miegačioji gražuolė (princesė ant ledo kalno) ir t.t. Įžvelgiau net gi posakio "trečias kartas nemeluoja" pavaizdavimą, kai jaunikaitis tik iš trečio karto išlaisvina princesę.

Kaip ir pats režisierius sakė, aktorė Larisa Kalpokaitė idealiai tiko įgarsinti raganą. Režisierius garsiai išreiškė mano mintį, kad L.Kalpokaitės balsas turi tokio savito čigoniškumo, kuris tobulai tinka raganos balsui.

Labai patiko pasirinkta muzika, ji tarsi nukeliai į viduramžius, į karalių, karalienių ir princų, princesių laikus. Dėl Baltojo tėvo, jo žodžių, kuriuos tardavo kerėdamas, pajutau ir tą viduramžiais dar tebegyvavusią pagonių dvasią. Kažkodėl tos dainelės atrodė tokios savitos, tokios pažįstamos (nežinau, gal dėl melodijos).

Prieš filmą režisierius Valentas Aškinis papasakojo apie filmo kūrimimą, finansavimą, filmo idėjas. Buvo tikrai įdomu klausyti. Visas šis ilgametražis filmas yra pieštas ranka, o jaunojo raitelio šarvai ir princesės vestuviniai rūbai buvo nukopijuoti nuo tikrų Lietuvos raitelių atvaizdų, iškaldintų ant monetų, ir Barboros Radvilaitės portreto.

Filmas puikiai tinka žiūrėti vaikams: yra nemažai pamokomų vietų, galiu teigti, kad yra ir keletas istorinių dalykų, beabejo įvairių pasakų elementų, Žodžiu, tai yra smagi ir graži pasaka vaikams, tuo pačiu nejučia suteikianti ir tam tikrų žinių.

Filmo siužetas (šaltinis: http://www.forumcinemas.lt/Event/304237/)

Pagrindinė filmo herojė - princesė Saulė simbolizuoja gėrį, šviesą ir meilę. Juodoji Motina įkalina ją ledo karste ant aukščiausio kalno. Blogio jėgos laimi ir ilgam karalystę užvaldo tamsa, ašaros, neapykanta ir neviltis. Daugybė drąsuolių bando savo laimę išgelbėti karalaitę, bet niekam tai nepavyksta. Kas ją išlaisvins? Kas grąžins žmonėms šviesą?

Princesės Saulės pagrobimo ir įkalinimo ant stiklo kalno alegorija - tai pavergtų tautų laisvės troškimo simbolis. Visi laukia tikrojo tautos išrinktojo, galinčio įkopti į į kalną ir išvaduoti karalaitę, atnešti į Žemę šviesą ir laisvę. Ir jeigu Žemėje neatsiras nė vieno verto žmogaus su tyra širdimi, su švaria sąžine, galinčio pasiaukoti vardan kitų -žmonija neverta atpirkimo. Šios aukštos idėjos įpinamos į pasakišką ir dainingą kalbą, poetinę formą ir turinį filme „Aukso žirgas“.

Tai yra pirmasis keturių valstybių - Lietuvos, Latvijos, Liuksemburgo ir Danijos - bendros gamybos ilgametražis animacinis filmas.

Treileris:

https://www.youtube.com/watch?v=Uu4qcyLfVII

Šaunu... Duotas balsas ir paprastiems žmonėms

Šaunu, kai žmonės patys imasi iniciatyvos. Bet būnant paprastu žmogeliu sunku ką nors ir pakeisti. 

Nežinau, kokia kitų nuomonė, bet aš labai džiaugiuosi, kad Gabrielius Lansbergis sukūrė svetainę, kurioje žmonės kaip mes, gali pasiūlyti valdžiai, kuria mes dažnai esam nepatenkinti, mintis, kaip mus būtų galima padaryti laimingesniais ir pagerinti mūsų gyvenimą.

Nebūsiu visiškai naivi ir nesitikėsiu, kad dabar tai jau gyvenimas tikrai pagerės. Mes visi žinome, kaip politikai gana dažnai prižada dalykų, kurių realiai šiuo metu mums nėra įmanoma įgyvendinti. Tačiau tai yra vienas žingsnis link visuomenės įsiklausymo. Ir vyliuosi, kad tos trys idėjos, kurios nugalės šiame konkurse, bus tikrai įgyvendintos.

Taigi, skatinu būti iniciatyviems, juolab, kad šiuo atveju tam sudarytos sąlygos, ir pasidalinti savo idėja su Lietuva. Gal būt ji taps ta, kuri realizuosis. O jei neturite jokios idėjos, nenukabinkite nosies ir balsuokite už kitų žmonių pateiktas idėjas.

Pasidalinti savo mintimis arba palaikyti kitus galite čia:

http://turiuideja.lt/

Čarlio Bartleto išdaigos/ Charlie Bartlett (2007)

Pasijungusi šį filmą tikėjausi kokios nors paprastos komedijos, kuri tik keletą kartų sukels šypsnį. Tačiau gavau ne tik tai. Šiame filme nepastebimai susijungia dramos, romantikos ir komedijos elementai. Tai puiki istorija apie vaikiną, kuris tenorėjo būti populiarus (spėju daugelis žmonių nori to). Būdamas protingas ir gana sumanus Čarlis pasiekia to populiarumo "sukdamas" nelegalius versliukus, kurie nieko gero neatneša patiems mokiniams. Galiausiai visi įvykiai priveda prie to, kad Čarlis mokiniams tampa ne tik vaistų prekeivis, bet kažkas daugiau. Jis tampa žmogumi į kurį jie gali kreiptis pagalbos ir paramos. Štai tada ir pats Čarlis pradeda tvarkytis su savo asmeninėmis problemomis.

Manau filmas atskleidžia ne vieną šiuolaikinę problemą: smurtą ir patyčias mokyklose, paauglių nusikalstamumą, vienišumo, kuris gali net pražudyti, jausmą. Nėra taip, kad visos problemos tik parodomos, įžvelgiu ir kaikuriuos minėtų problemų sprendimus kaip įsiklausymas, išankstinių nuostatų neturėjimas, vienas kito supratimas ir paskatinimas, galbūt ir savo gyvenimo tikslo radimas.

Visos problemos yra pateikiamos taip, kad žiūrovas net nepajaučia jokio rimtumo. Tad "Čarlio Bartleto išdaigos" puikiai tinka ramiai ir lengvai praleisti vakarą.

P.S. Dabar pagalvojau, kad kalbėjau praktiškai tik apie filme atsiskleidusias problemas. Tikiuosi nesudariau įspūdžio, kad filmas gana niūrokas, nes tiesą pasakius, jis yra gana optimistiškas.

Filmo reitingas imdb.com: 7/10


Siužetas (šaltinis: http://www.obuolys.lt/kinozona/filmas/10003-charlie-bartlett.html)

Kai tavo genialias išdaigas kiti priima už gryną pinigą, šis pinigas, kaip ir bet kuri moneta turi dvi skirtingas puses... Istorija nepaprasta - aplankęs ne vieną privačią mokyklą, Čarlis galų gale priverstas išbandyti viešąją mokymo įstaigą. Ir jau pačią pirmąją dieną jis grįžta su mėlyne po akimi.

Tačiau tik pradžia tokia prasta - Čarlis greit tampa populiariausiu mokykloje, kadangi čia jis sugeba atidaryti psichologo kabinetą ir platinti mokykloje receptinius vaistus. O čia jis dar susidraugauja ir su žaviaja Susan. Tačiau nekalti žaidimai baigiasi itin skausmingai - vienas iš Čarlio pacientų bando nusižudyti. Čarlis pagaliau supranta beturįs didelę įtaką aplinkiniams, ir pradeda ją naudoti ne tik populiarumo išlaikymui.

Filmo treileris:

https://www.youtube.com/watch?v=b_DVwLq0wn0

Purpurinė kalva/ Crimson peak (2015)

Tiems, kurie dar nematė "Purpurinės kalvos", perspėju, kad toliau bus atskleidžiamos kaikurios siužeto dalys.

Prie reikalo. Vakar su draugėmis kino teatre pažiūrėjau "Purpurinę kalvą". Man filmas tikrai patiko ir nors turiu keletą priekaištų, drąsiai rekomenduoju jį pažiūrėti dar nemačiusiems. Tai nėra tik šiaip siaubo filmas. Jame pavaizduota ir trapi meilė, kuri pakeičia viso filmo nuotaiką suteikdama dramos. Manau tokį filmą turėtų pažiūrėti tie, kuriems patinka įtemptas siužetas su siaubo elementais ir romantikos pertraukėlėmis.

Filme buvo gana nemažai nuspėjamų vietų. Būtent po šio filmo susimąsčiau ar aš palikau pastabesnė ar tiesiog šiame filme per nelyg akivaizdžiai pateikiamos kaikurios užuomenos apie tai, kas nutiks ateityje, ar apie tai, kas vyksta esamuoju laiku, tačiau žiūrovas to dar nežino. Taip pat man liko tik du filmo metu iškilę klausimai, į kuriuos taip ir negavau atsakymo (o gal tiesog pražiopsojau atsakymą). Taip ir nesupratau iš kur Editos motinos vaiduoklis žinojo apie Purpurinę kalvą ir kodėl būtent apie ją perspėjo.

Tačiau nepaisant to visa namo aplika ir pats namas labai gerai atitiko tos vietos istoriją. Molis tapo tikru visų ten vykusių įvykių simboliu. Namas palengva grimzdo į molį taip kaip Liusilė į savo beprtybę. Atėjus žiemai, kuri simbolizuoja gyvenimo pabaigą, visa dvaro aplinka nusidažė purpuru, atskleisdama kruvinus įvykius po Šarpų dvaro stogu. Senai remontuotas namas su tamsiai koridoriais, skyle stoge ir nuolat skleidžiamais keistais garsais tik padidino šaltumo, nejaukumo ir baimės jausmą.

Žodžiu, Guillermo del Toro tikrai pasistengė statydamas šį filmą. Be abejo prie to prisidėjo ir visa kūrybinė grupė.

P.S. Ne aš viena manau, kad filmas tikrai vertas dėmesio :D imdb.com jis įvertintas 7,2 balo, kas tikrai parodo, kad filmas nesusuktas atmestinai.

Siužetas (šaltinis: http://www.obuolys.lt/kinozona/filmas/15532-crimson-peak.html )

XIX amžiaus šiaurės Anglija. Jauna rašytoja Edita (aktorė Mia Wasikowska) pasižymi ypatinga galia: kiek save prisimena, ji visuomet galėjo regėti kito pasaulio būttybes. Vieno pobūvio metu mergina susipažįsta su žaviu paslaptingu vyriškiu - seru Tomu Šarpu (akt. Tom'as Hiddleston'as). Abipusė simpatija netrunka pavirsti meile. Atšokamos vestuvės ir janamartė švyksta gyventi į seną vyro dvarą, kartu su jo seserimi Liusile (akt. Jessica Chastain).

Tikėdamasi, kad nauja vieta ir šeimyninė laimė padės jai pabėgti nuo praeities šešėlių ir gąsdinančio gebėjimo regėti dvasias, Edita netrunka nusivilti. Paaiškėja, kad senas dvaras nuostabiu pavadinimu "Crimson Peak" pertekęs šiurpių paslapčių, nusikaltimų ir tragedijų. Dar daugiau - paslapčių kupinas ir jos pačios vyras, seras Tomas bei jo sesuo. Netrukus Edita su siaubu suvokia patekusi į galimai mirtinus spastus. 

Filmo treileris:

https://www.youtube.com/watch?v=6yAbFYbi8XU

Tradicinė sapnų gaudyklė

Begalo mėgstu gaudykles. Jos turi tokios šilumos, jaukumo ir egzotiškumo, kuriais aš begalo žaviuosi. O žinoma įdomesnis daiktas yra tada, kai jis yra autentiškas. Tad nusprendžiau su jumis pasidalinti tai, ką žinau apie sapnų gaudykles.

Trumpai apie gaudyklę

Sapnų gaudyklės gamyba indėnų tradicija. Tradicinė sapnų gaudyklė skirta apsaugoti miegantį individą nuo neigiamų sapnų. Indėnai tikėjo, kad nakties oras yra pripildytas ir teigiamų, ir neigiamų sapnų. Sapnų gaudyklė pakabinta šalia miegančio laisvai siūbuoja ir gaudo sapnus, praskrendančius pro šalį. Teigiami sapnai žino, kaip pralysti pro skylę gaudyklės viduryje ir nuslysti plunksnomis į miegantį žmogų. Tuo tarpu neigiami sapnai įsipainioja į voratinklį ir išnyksta pasirodžius pirmiesiems saulės spinduliams. Kaikurie indėnai iš Šiaurės Amerikos labai gerbė lankelį, nes jis simbolizavo stiprybę ir vieningumą.

Nuo seniausių laikų sapnų gaudyklės buvo gaminamos iš sausgyslių, plunksnų, vytelių. Juos vydavo seneliai ir senelės naujagymiams ir pakabindavo virš jų lopšių tam, kad kūdykiams atneštų ramius ir gražius ir gražius sapnus.

Sapnų gaudyklės gamyba

Tradiciškai buvo naudojamas raudonasis gluosnis (3 - 5 coliai) ir siūlai iš dilgėlių kotelių arba elnio sausgyslės. Gaudyklė dekoruojama kasdienio gyvenimo atributais: plunksnomis, strėlių antgaliais, karoliukais, pusbrangiais akmenimis ir t.t. Gaudyklei buvo panaudojamas tik vienas akmuo, nes gyvenimo voratinklį gamindavo tik vienas žmogus. Voratinklis turi turėti mažiausiai septynis taškus septyniems seneliams ir gali turėti dar kelis su įvairiomis prasmėmis: 13 mėnulių, 28 mėnulio mėnesiams.

Daugiau informacijos apie sapnų gaudykles, legendas ir kita čia:
http://www.dream-catchers.org//

"Jis sako "Taip!"

Pastaruoju metu labai pamėgau skaitymą. Jei tik turiu laiko imu į rankas knygą ir atrodo suryju ją akimis. Žinoma jei ji tikrai įdomi. Yra tikrai gerų knygų, kuriomis tikrai norėčiau pasidalinti. Bet manau pirmoji, kurią aprašysiu turėtų būti knyga "Jis sako "Taip!". Turbūt daugelis yra matę filmą, bet neskaitę knygos. Siūlau paskaityti ir knygą. Nesu skaičiusi nė vienos kitos tokios optimistiškos knygos kaip ši. Buvo vietų, kai tikrai susimąsčiau apie tuos kartus kai iškilus pasirinkimui pasakydavau ne. Knyga tikrai originali savo idėja, o joje pasakojama istorija kartais pasirodo absurdiška, todėl gana sunku patikėti, jog tai autobiografinė istorija.

Trumpas knygos aprašymas

Kai Denį paliko mergina, jis užsidarė namuose ir nusivylęs gyvenimu viskam sakė tik "Ne". Jis atsiribojo nuo visų savo draugų. Tai tęsėsi, kol vieną dieną autobuse šalia sėdėjęs paslaptingas barzdotas vyras jam patarė dažniau sakyti "Taip".  Nuo tada Denis besąlygiškai pasinėrė į "Taip" žmogaus gyvenimą. Jo gyvenimas pasisuko kita kryptimi.

Pagal knygą pastatytas tikrai juokingas ir optimizmu nenusileidžiantis filmas.

Filmo treilerį galite pažūrėti čia:

https://www.youtube.com/watch?v=kGijXKclgRw

Nealkoholinis tiramisu desertas

Mėgstu kartas nuo karto pagaminti kokį desertą ar iškepti kokį tortą. Pirmasis mano įrašas bus apie desertą, kurį kogero mėgsta kiekvienas kavos mylėtojas. Visai neseniai buvo mano mamos gimtadienis. Žinau, kad jai patinka tiramisu desertas, tad nusprendžiau pirmą kartą pagaminti jį pati. Internete radau gana nemažai įvairių šio deserto receptų, pateiksiu jums tą, pagal kurį gaminau. Desertas buvo tikrai skanus.

Desertui reikės:

*damų pirštelių;

*500 g maskarponės sūrio;

*500 g grietinėlės;

*150 g cukraus (aš naudojau 100 g);

*juodos kavos;

*1 pakelis grietinėlės standiklio.

Eiga:

*Pataisome puodelį juodos kavos. Įdėjau 3 arbatinius šaukštelius su kaupu kavos ir 2 šaukštelius cukraus. Kava turėtų būti stiproka, bet labiau vadovaukitės savo skoniu. Viso puodelio kavos neprireiks, reikės mažiau nei pusės. Kavą paliekame atvėsti.

*Kol kava vėsta, šiek tiek paplakame grietinėlę (apie 1-2 min), supilame grietinėlės standiklį ir išplakame iki standumo. Į išplaktą grietinėlę sudedame maskarponės sūrį, supilame cukrų ir gerai išmaišome.

*Pradedame sluoksniuoti. Man geriausiai atrodė susloksniuoti viską torto kepimo formoje. Maniškė yra 25 cm skersmens. Formoje išdėliojame damų pirštelius (aš sunaudojau 13). Pirštelius sulaistome kava, tik neprilaistykite per daug. Galiausiai ant pirštelių uždedame kremą ir papuošę (aš apibarsčiau kakava ir uždėjau aviečių), padedame į šaldytuvą 12 valandų.

Turėkite omenyje, kad tai desertas, o ne tortas, tad pjaustant ir dedant į lėkštutes reikia elgtis atsargiai. Skanaus!